Tom Stoppard „ROZENKRANCAS IR GILDENSTERNAS MIRĘ“ (Rež. Jurij Butusov)

Premjera 2023 m. rugsėjo 16, 17, 19 d.

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

N-14

Tomo Stoppardo – vieno svarbiausių šiuolaikinio teatro dramaturgų, absurdo teatro apologeto –pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ („Rosencrantz and Guildenstern are Dead“) pirmą kartą buvo suvaidinta 1967-ųjų balandį Londone, „The Old Vic“ teatre. Tuomet T. Stoppardas buvo mažai kam žinomas pradedantis dramaturgas, teatro kritikas. Dramaturgo valia pjesėje du kuklūs Williamo Shakespeareʼo pjesės „Hamletas“ personažai Rozenkrancas ir Gildensternas, arba žmonės, laiku nepasakę „ne“, tapo šiuolaikinės dramaturgijos ir mūsų laikų herojais.

Visiems žinomas klasikinis W. Shakespeareʼo siužetas pjesėje meistriškai apžaidžiamas: Danijos princo Hamleto vaikystės ir studijų Vokietijos universitete draugus Rozenkrancą ir Gildensterną Hamleto tėvo žudikas karalius Klaudijus pasikviečia palydėti princą į Angliją. Karalius įteikia jiems slaptą laišką, kuriame prašoma nukirsti galvą teisėtam karūnos įpėdiniui. Rozenkrancas ir Gildensternas Hamletą lydi į neabejotiną mirtį, tačiau princui sėkmingai apkeitus laišką patys patenka į likimo pinkles.

Šiuolaikinės dramaturgijos tyrinėtojai akcentuoja, kad pjesėje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ sąmojingai sulydyta klasikinė šekspyriškoji dramaturgija ir beketiški literatūriniai eksperimentai, absurdo estetika, o intelektualūs galvosūkiai, virtuoziškas žodžių žaismas – su angliška ironija. Hamleto istoriją dramaturgas pasakoja iš dviejų antraeilių W. Shakespeareʼo pjesės veikėjų Rozenkranco ir Gildensterno perspektyvos, juos pavertė pagrindiniais. Taip sukurtas efektas, tarsi kuriant „Hamletą“ kažkur užkulisiuose buvo palikta įjungta vaizdo kamera – fone skamba W. Shakespeareʼo tekstų fragmentai, atsiranda ir išnyksta Ofelija, Polonijus ir pats Hamletas, o T. Stoppardo personažai bando suprasti, koks yra tikrasis jų vaidmuo šioje sumaištyje, šekspyriškame laike.

Režisierius Jurijus Butusovas teigia ypač vertinantis šios jau klasikine vadinamos pjesės poetiškumą ir klasikinės absurdo stilistikos diktuojamas galimybes. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų priminti žiūrovams prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės, harmonijos, laimės neįmanomybę. Teatro teatre iliuziją J. Butusovo spektaklyje atskleis ir sustiprins lakoniška, netikėtomis medžiagomis ir tekstūromis išsiskirianti spektaklio dailininko Mariaus Nekrošiaus kuriama scenografija bei kostiumai. Ši pjesė Lietuvos teatre statoma pirmąjį kartą.

Tomas Stoppardas (g. 1937 m.) – anglų dramaturgas, scenaristas. Nuo 1954 m. dirbo Bristolio laikraščių korespondentu, 1960 m. Londone įsidarbino radijuje, pradėjo kurti radijo ir televizijos pjeses, periodinėje spaudoje rašė teatro ir kino kritikos straipsnius. XX a. aštuntajame dešimtmetyje įsitraukė į kovą dėl žmogaus teisių – lankėsi SSRS, Čekoslovakijoje. Autorius tęsia absurdo dramaturgijos, Sławomiro  Mrożeko, Vaclavo Havelo meninės raiškos tradicijas. Kūrybai būdinga paradoksalios situacijos, eksperimentai, analitiškumas, neįprasti gretinimai – akademinė filosofija prilyginama gimnastikos varžyboms. 1964–1965 m. parašyta pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ – garsiausias jo kūrinys. Beje, 1990 m. pats T. Stoppardas pagal jį režisavo jau klasika tapusį kino filmą.

Jurijus Butusovas (g. 1961 m.) – viena ryškiausių figūrų šiuolaikinio teatro peizaže , pelnęs galybę teatro apdovanojimų, kūręs spektaklius Rusijos, Norvegijos, Danijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos scenose. Kritikai jį vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą, pastatymai išsiskiria nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu. Kūrybinis režisieriaus braižas pradėjo formuotis dar besimokant Sankt Peterburgo teatro institute. Jau pirmieji studijų metais kurti spektakliai – „Vedybos“ (1995), „Užrašai iš pogrindžio“ (1996), „Belaukiant Godo“ (1996) – buvo novatoriški, sutikti kaip radikaliai naujas žodis scenos mene. Galima išskirti ir režisieriui svarbiausius autorius, įvardinti kūrybinius vektorius. Tai W. Shakespeareʼas, Antonas Čechovas, Bertoldas Brechtas. Beje, jis – vienas pirmųjų menininkų, kuris pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

PIRMASIS PASIUNTINYS
Kraupus tas vaizdas!
Ir mes su reikalais pasivėlavom
Ausis, turėjus išklausyti mus –
Kad viskas atlikta, kad Rozenkrancas
Ir Gildensternas mirė taip, kaip liepta –
Nebejautri. Kas padėkos?
(W. Shakespeare. „Hamletas“ (vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas)

ROSAS. Ir kokie gi tie šie laikai?
ARTISTAS. Abejingi.
ROSAS. Blogi?
ARTISTAS. Sugedę.
(...)
ROSAS. Kuo čia žaidi?
GILAS. Žodžiais, žodžiais. Tik jų begalime nusitverti.
(T. Stoppard. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę““ (vertė Rita Gelombickaitė )

Kūrybinė grupė:
Režisierius – Jurij Butusov
Dailininkas, šviesų dailininkas  – Marius Nekrošius
Muziką parinko - Jurij Butusov
Garso dizainerė – Aleksandra Klimova
Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė
Pjesę iš anglų kalbos vertė – Josifas Brodskis
Pjesę į lietuvių kalbą titrams vertė – Rita Gelombickaitė

Spektaklyje vaidina:
Rozenkrancas – Dmitrij Denisiuk
Gildensternas – Igoris Abramovičius
1 aktorius; Klaudijus – Valentin Novopolskij
Ofelija; Gertrūda; Alfredas – Viktorija  Aliukonė
Hamletas – Artur Svorobovič
Šmėkla – Maksim Tuchvatulin
Polonijus – Liuda Gnatenko