O Dieve mano!

ANAT GOV „O DIEVE MANO!”

VISKAS!

 JUOKAS IR KATARSIS (AŠAROS) UŽ VIENO KAINĄ

„Anat Gov pjesė „Dieve mano“ iš pirmo žvilgsnio atrodo gana paprasta komedija, nuo pirmų puslapių stebinanti savo situacijos fantastiškumu – Dievas reikalauja vaikų(!) psichoterapeutės Elos pagalbos, kitaip atsitiks kažkas nepataisomo (kaip paaiškėja – „patobulintas tvanas“, „šakės visiems, net išrinktiesiems“). Ela pasauliui išgelbėti turi vienintelį seansą, kurio dalį „suvalgė“ Elos netikėjimas, kad klientas – Dievas.

Didžiąją pjesės dalį stebime žaižaruojantį ir juokingą standupą gerai žinomomis biblinėmis temomis su puikiai sukonstruotais dialogais ir pokštais. Bazinis komedijos tikslas nustebinti ir prajuokinti įvykdytas.

Tačiau komedijos įprastumas (netikėtai, lyg žaibo kirtis) sueiži atsivėrus antrajam pjesės sluoksniui. Kai atsiveria veikėjų, kurie, kaip įprasta manyti, yra mažiausiai psichologiškai pažeidžiami (Ela psichoterapeutė, o Dievas - išvis visagalis), dramą.

Dramaturgė išsikėlė nepaprastai sudėtingą, rizikingą užduotį ir prajuokinti žiūrovą, ir sukelti jam katarsį viename spektaklyje (priminsime, kad katarsis, būtinas tragedijos elementas, anaiptol neprivalomas komedijoje). Taigi, paradoksalu, tačiau Anat Gov komedija išspaudžia ir ašaras.

Ir dar vienas paradoksas – Izraelio dramaturgė pasielgė visai nežydiškai – pardavė du už vieno kainą. Pasinaudoti – būtina!“

- Pjesės vertėjas poetas, dramaturgas Mindaugas Valiukas

 „Įdomu, kaip atrodo Dievas? Dabar aš žinau, kaip jis atrodo ir kaip jis jaučiasi... turiu tokią privilegiją. Tai labai įdomu“.

- Aktorius Vaidotas Martinaitis

 „Ko gi paklaustumėte, jei turėtumėte galimybę akis į akį susitikti su Dievu?

Mano personažė Ela užtikrintai sako „Aš netikiu į Dievą! Apsidairykit, jums atrodo, kad Dievas yra?!” Ji, viena pati augindama sūnų autistą ir dirbdama psichologe, per savo gyvenimą turėjo pakankamai progų ir pasibaisėti, ir nusivilti. Tačiau šis susitikimas bus lemtingas. Ir nežinia, kuris kuriam padės išgyventi gydančią transformaciją“.

 - Aktorė Valda Bičkutė

„Mane visada domino „kitokių” žmonių vaidmenys, tokių, kurių didžioji dalis visuomenės šalinasi arba jie atrodo nepriimtini. Mane domina, kaip tokie žmonės mąsto, apie ką jie mąsto, kaip jie priima gyvenimą, kaip jie juo džiaugiasi. Ir jie tikrai juo džiaugiasi, gal net ir dažniau, nei tie, taip vadinami, „sveikieji" žmonės.

Pati pjesė, pirmą kartą ją skaitant, labai pralinksmino, tai nuotaikinga ir įtraukianti istorija. Džiaugiuosi, kad ši istorija pateko režisierei Gabrielei Tuminaitei į rankas, tikiu, kad spektaklis ne tik privers žiūrovus nusišypsoti, bet ir pakvies susimąstyti, paliesdamas šiandienines aktualijas”.

- Aktorius Tomas Šečkus