Marius Ivaškevičius „RUSIŠKAS ROMANAS“ (Rež. Oskaras Koršunovas)

Dviejų dalių dramos spektaklis

Dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje pasakojama apie rašytojo Levo Tolstojaus šeimoje vykstančią dramą kelis mėnesius iki rašytojo mirties. Tačiau L. Tolstojaus nei pjesėje, nei spektaklyje nėra. Pagrindine šios dramos ašimi tapo L. Tolstojaus žmona Sofja Andrejevna. Pjesėje moters meilė – aistringa, beatodairiška, nežmoniška, visa kurianti ir visa griaunanti. Dramaturgas ir režisierius L. Tolstojaus žmonos personaže įžvelgė ir koncentravo daugelio rašytojo moterų personažų (visų pirma – Anos Kareninos) bruožus.

Vienas iš pagrindinių personažų – Čertkovas, kuris yra realus istorinis asmuo, tapęs L. Tolstojaus šeimos draugu, įgijęs besąlyginį rašytojo pasitikėjimą, tapęs jo „žmogumi – slaptuoju ginklu“ bei rašytojo šeimyninį gyvenimą paskutiniais jo gyvenimo metais pavertęs pragaru.

Ant traukinio bėgių, o išties ant istorijos bėgių, kurie spektaklyje tampa pamatiniu įvaizdžiu, metafora, atsiduria kultūriniai stereotipai, iliuzijos, pavydas, genijaus, rusiškumo mitas, kurie traiškomi istorijos ir šiandienos lokomotyvo.

O. Koršunovo teigimu, „Rusiškas romanas“ – daugiasluoksnė, daug temų atverianti pjesė, nagrinėjanti kūrybos ir realaus gyvenimo sanklodas, kalbanti apie moteriškumą bei tai, ką moteriai reiškia gyventi su genijumi, o genijui – su moterimi, analizuojanti politines temas, kurios tampa ypač aktualios, kai Europoje susiduriame su kylančia radikalios dešinės banga.

Reikia pridurti, ir kai šiandieninė Rusija tampa fašistine valstybe. Tai spektaklio kontekstą itin veikia. Rusijos karo prieš Ukrainą, geopolitinių, politinių poslinkių kontekste spektaklis įgavo naujų prasmių, tapo dar aktualesnis, kontraversiškesnis.

Šią pjesę M. Ivaškevičius parašė rusų kalba, pirmą kartą pastatyta 2017 m. Maskvos V. Majakovskio teatre, įvertinta apdovanojimu „Auksinė kaukė“, kaip geriausias tais metais Rusijoje suvaidintas dramaturgijos kūrinys. Dabar tai skamba kone ironiškai.

Oskaras Koršunovas (2018 m.):

„Su šia pjese nutiko taip, kaip visad nutinka su Ivaškevičiaus dramaturgija: kokią gerą pjesę jis sukūrė, pradedi suvokti tik tuomet, kai ją pastatai teatro scenoje. Taip buvo atsitikę ir su jo „Išvarymu“, taip dabar ir čia. Juk šiuolaikinė drama yra ne tik tai, ką dramaturgas sukuria dabar. Tikra šiuolaikinė drama yra ta, kuri ir sukuriama dabar, ir kuri suteikia impulsą, padiktuoja visam mūsų teatrui naujos sceninės kalbos pavyzdį. Tai tikrai egzistuoja šioje Ivaškevičiaus pjesėje.“

Marius Ivaškevičius (2025 m. kovas):

„Pjesės „Rusiškas romanas“ sumanymo laikas sutapo su Maidano revoliucijos Kijeve pradžia. Netrukus po to įvyko Krymo aneksija, Rusija pradėjo nepaskelbtą karą Donbase ir mane apniko dilemos, ar tikrai noriu rašyti šią pjesę. Po maždaug pusės metų apmąstymų nutariau, kad vis dėlto toks kūrinys gali turėti prasmę. Kad vėlyvasis Levas Tolstojus – pacifistas ir bet kokio imperializmo priešininkas – galėtų būti kitokios Rusijos simbolis. Jeigu Rusijos miestų aikštėse paminklai būtų statomi jam, o ne Stalinui ir Kalašnikovui, Rusija šiandien būtų kitokia. Rašydamas šią pjesę įdėjau ne vieną politinę nuorodą į autoritarinę Putino Rusiją, būdamas tikras, kad žiūrovas jas nesunkiai išgliaudys. Viena jų – apie Maskvą, kurioje kas dieną kas nors nužudomas – atsirado kaip reakcija į Boriso Nemcovo nužudymą. Tą gilią naktį rūsyje rašiau pjesės finalą. Po to įsijungiau internetą ir pamačiau, kas ką tik įvyko ant tilto prie Kremliaus. Porą valandų stebėjau tiesioginę transliaciją, kaip žmonės Maskvoje renkasi prie nužudyto Rusijos opozicijos lyderio. Po to vėl nusileidau į rūsį ir parašiau tą aukščiau minėtą frazę. Su nuostaba stebėjau, kaip daugybėje po premjeros Maskvoje atsirandančių recenzijų niekas nepastebi tų mano politinių aliuzijų. Kol vienas Rusijos teatro tinklaraštininkas surinko visas jas į krūvą ir paskelbė savo platformoje. Padėkojau jam, sakydamas, kad jis vienintelis jas pastebėjo. Į tai jis man atsakė: „Patikėkit, visi jas mato ir girdi, tik bijo apie tai rašyti.“ Be abejo, šiandien, matant, kaip Rusijoje nugalėjo fašizmas, tos mano viltys, kad pjesė apie L. Tolstojų gali ką nors ten pakeisti, atrodo naivios. Ir jeigu šiandien manęs paklaustų, ar aš ją rašyčiau kitaip, atsakyčiau: Ne. Aš jos apskritai nerašyčiau. Ir ne tik jos. 2022 m. prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą nubraukė daugybės mano iki tol rašytų politinių pjesių prasmę. Ir ne tik mano. Deja, mes tik rašytojai, o ne pranašai. Gyvename ir veikiame realiame laike, nežinodami, ką tas laikas mums ruošia.“ 

///

Perspėjame, kad spektaklio metu scenoje rūkoma.

Spektaklio premjera – 2018 m. rugsėjo 15 d.

Nuotr. Lauros Vansevičienės

Kūrybinė grupė:
Režisierius – Oskaras Koršunovas
Dailininkė – Irina Komissarova
Kompozitorius – Antanas Jasenka
Vaizdo projekcijų autorius – Mikas Žukauskas
Šviesos dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas
Choreografė – Vesta Rasa Grabštaitė
Režisieriaus padėjėja – Gelena Ivaškevič
Režisieriaus asistentas – Andrius Darela
Titrus į lietuvių kalbą vertė – Marius Ivaškevičius

Spektaklyje vaidina:
Sofja Tolstaja – Jelena Bogdanovič / Nelė Savičenko
Levas Tolstojus; Timofejus; Mužikas – Valentin Novopolskij
Levinas; Balsas; Mužikas – Viačeslav Lukjanov
Kiti; Maša; Saša Tolstaja – Juliana Volodko / Aleksandra Metalnikova/ Julija Krutko  
Ana Karenina – Jevgenija Gladij / Inga Jankauskaitė
Agafja Michailovna – Valentina Lukjanenko
Aksinja – Anžela Bizunovič
Jaunoji Aksinja – Liuda Gnatenko
Čertkovas; Stoties viršininkas; Konduktorius – Vytautas Anužis / Andrius Darela
Ščerbackaja; Maskvos visuomenė; Tania – Jevgenija Rusakova
Įžymus gydytojas; Šventikas; Mužikas; Serioža – Dmitrij Denisiuk
Makovickis; Senis – Nikolaj Antonov