BAJORAS PASITINKA GRUODĮ

KAUNO MIESTO SIMFONINIS ORKESTRAS
Vyr. dirigentas Constantine Orbelian, vadovas Algimantas Treikauskas 

KAUNO VALSTYBINIS CHORAS
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas

Solistai:
ŽIVILĖ LAMAUSKIENĖ (sopranas)
IVETA KALKAUSKAITĖ (mecosopranas)
MINDAUGAS ZIMKUS (tenoras)
JORIS RUBINOVAS (bosas)

Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS 

Programoje:
Feliksas Bajoras – oratorija „Varpo kėlimas“
Juozas Gruodis – pjesės simfoniniam orkestrui „Rudenėlis“, „Gyvenimo šokis“; fragmentai iš baleto „Jūratė ir Kastytis“: „Valsas“, „Koralų šokis“, „Jūros daina“, „Armonika“, „Rauda“, „Lietuviškas šokis“

Šiame intriguojančiame koncerte simboliškai susitiks dvi lietuviškos muzikos istorijai itin svarbios figūros. Lietuviškos kompozicijos mokyklos pagrindėjas Juozas Gruodis ir jo taip vadinamas muzikinis anūkas, tikras profesionaliosios lietuvių muzikos grandas Feliksas Bajoras.

J. Gruodis ne veltui laikomas svarbiausia tarpukario Lietuvos muzikine figūra. Tai – pirmasis lietuvių kompozitorius, reguliariai kūręs simfoninę muziką, kurioje tęsė sodrią vėlyvojo programinio romantizmo tradiciją. J. Gruodis intensyviai domėjosi senąja lietuvių liaudies muzika – monodijomis ir polifoninėms sutartinėmis, dažnai jas harmonizavo, o ilgainiui sukūrė individualų stilių, pasižymintį nuosaikiai moderniomis išraiškos priemonėmis ir lietuvių tautinės muzikos elementais. J. Gruodžio pažiūros ilgą laiką darė stiprią įtaką daugeliui lietuvių kompozitorių, o šiemet minime 140-ąsias šio kompozitoriaus gimimo metines. 

„Vis dėlto svarbiau būti savimi, nei stengtis, kad tave suprastų“, – tvirtina devyniasdešimties metų jubiliejų minintis kompozitorius F. Bajoras, net ir brandžiame amžiuje nenuspėjamas, stebinantis originaliais tradicinių žanrų, formų rakursais bei savitais etninės ir šiuolaikinės muzikos deriniais. Būdamas tipiška neprisitaikančio, nepripažįstančio kompromisų, vienišo kūrėjo figūra, F. Bajoras maksimalias užduotis kelia tiek sau, tiek savo muzikos atlikėjams: „Mano muzikoje viena frazė tarytum baigiasi, bet jai dar nepasibaigus, iš jos jau kalasi kita. Pagauti šitą momentą, tą „lyg ir pabaigą“, ir laiku pradėti kitą gali tik autoriaus mintį intuityviai jaučiantis, rutinos nesukaustytas atlikėjas.“

Koncerte skambės išties retai atliekama, bet geriausius šių kompozitorių kūrybos bruožus atskleidžianti muzika. Ypatingo poetinio žodžio pajautimo iš atlikėjų reikalaujanti F. Bajoro oratorija „Varpo kėlimas“, sukurta panaudojant Jono Strielkūno eiles. Intriguojanti ir šios oratorijos gimimo istorija: aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje sovietų valdžios nurodymu, siekiant pagarsinti komunizmo „laimėjimus“ Lietuvoje, buvo paskelbtas oratorijų konkursas. Jame dalyvavęs F. Bajoras nusprendė ne garsinti sovietines „pergales“, o aniems laikams įžūliu tonu prakalbinti Vinco Kudirkos Prisikėlimo varpą. Taip 1981 metais gimė oratorija „Varpo kėlimas“, tapusi pirmąja F. Bajoro kūryboje ir pirmuoju J. Strielkūno eilių įprasminimu oratorijos žanre.