A. PALEY: VISOS MOZARTO SONATOS I

ALEXANDER PALEY (fortepijonas, Lietuva-JAV-Prancūzija)

Programoje:

WOLFGANG AMADEUS MOZART

Sonata Nr. 1 C-dur, KV 279

Sonata Nr. 2 F-dur, KV 280

Sonata Nr. 3 B-dur, KV 281

Sonata Nr. 4 Es-dur, KV 282

Sonata Nr. 5 G-dur, KV 283

Sonata Nr. 6 D-dur, KV 284

Plačiai žinomas fortepijono virtuozas Alexanderis Paley‘us kviečia klausytojus į neeilinį koncertų ciklą. Kas savaitę vyksiantys trys fortepijoniniai vakarai padovanos publikai drąsiai ir subtiliai pianisto interpretuojamas visas 18 Wolfgango Amadeuso Mozarto sonatų solo fortepijonui. Kiekviename koncerte eilės tvarka skambės šešios sonatos.

 Pirmąjį ciklo vakarą skambės šešios sonatos, sukurtos kompozitoriui gyvenant Miunchene ir ruošiantis operos „Tariamoji sodininkė“ premjerai. Trečioji sonata laikoma pačiu virtuoziškiausiu W. A. Mozarto kūriniu, o šeštoji, dedikuota Baronui von Dürnitzui, tapo vienintele iš šešių Miuncheno sonatų, išspausdintų dar kompozitoriui esant gyvam.

 Antrojo vakaro sonatos sukurtos Manheime, Paryžiuje ir Vienoje arba Zalcburge. Aštuntoji – viena iš dviejų jo sonatų, parašytų minorinėje tonacijoje. Ją kompozitorius kūrė paveiktas skaudžios žinios apie motinos mirtį. Dešimtoji tapo vienu populiariausių šio žanro kūrinių ir ne kartą buvo panaudota kino filmų muzikai. Vienuoliktoji, o tiksliau – jos trečioji dalis, tapo vienu žinomiausių W. A. Mozarto kūrinių – puikiai visiems pažįstamu „Turkų maršu“.

 Trečiojo vakaro sonatos sukurtos gyvenimo Vienoje laikotarpiu. Tik tryliktoji sukurta Lince ir yra pelniusi šį pavadinimą – „Linco sonata“. Šešioliktoji yra bene paprasčiausia ir gavo „Lengvosios sonatos“ pavadinimą, o paskutinė, aštuonioliktoji dėl fanfarinio pobūdžio įžangos vadinama „Medžioklės“ arba „Trimitų“ sonata.

 – „Tu, Mozartai, kaip Dievas, nors pats to nežinai...“ Ką Mozartas atsako į šią Saljerio repliką? – „Na taip. Galbūt... Bet alkana dievybė mano“. Didingas ir žemiškas – toks jau yra W. A. Mozartas. Rašyti sonatas fortepijonui W. A. Mozartas pradėjo sąlyginai vėlai – būdamas devyniolikos, kai jau buvo pelnęs virtuozo šlovę. Per pusantro dešimtmečio sukurti W. A. Mozarto klavyrinių sonatų ciklai paprastai vadinami Miuncheno, Manheimo, Paryžiaus ir Vienos pavadinimais pagal jų sukūrimo ar išleidimo vietą. Tuo metu sonatos nebuvo laikomos tikru koncertiniu žanru: sonatos daugiausia buvo rašomos namų muzikavimui ir jo mokiniams.

Pats W. A. Mozartas savo sonatas dažnai vadindavo sudėtingomis. Esminis sudėtingumas čia slypi ne grojimo technikoje, o išraiškingume. Pažįstamos kiekvienam, kuris mokėsi muzikos, šios sonatos yra kietas riešutėlis atlikėjams: patrauklumo ir tariamai lengvo grojimo derinys paverčia sonatas aukščiausio valingumo egzaminu interpretuotojui.

Kompozitorius savo sonatomis padovanojo klausytojams daugybę didingų akimirkų: jaudinančią sonatą a-moll, kurią įkvėpė mylimos motinos liga ir mirtis, sonatą c-moll, pranašaujančią Ludwigo van Beethoveno „Patetinę sonatą“. Prie sonatos c-moll W. A. Mozartas vėliau pridėjo fantaziją c-moll, kuri paprastai atliekama kaip sonatos uvertiūra. Visiškai kitoks, žemiškas, jis pasirodo sonatoje A-dur, spindinčioje nuostabiomis variacijomis prancūziškos dainos tema ir finaliniu „Turkų maršu“, tapusiu tikru hitu.