PMT | opera-poema STRAZDAS – ŽALIAS PAUKŠTIS

Bronius Kutavičius, Sigitas Geda

Opera-poema

STRAZDAS – ŽALIAS PAUKŠTIS

Režisierius Jonas Vaitkus
Muzikos vadovas ir dirigentas dr. Imantas Jonas Šimkus
Scenografas Arvydas Gudas
Kostiumų dailininkė Kristina Kruopienytė
Choreografė Inga Fontez-Sakurako

Vaidmenys ir atlikėjai:

Strazdas –  Arminas Skirvainis
Moteris-paukštė – Gunta Gelgotė (10.03), Salomėja Petronytė (09.11 ir 11.20)
Kunigai, moterys ir vyrai — Panevėžio muzikinio teatro choro artistai
Vargonų partija – Arsenijus Esaulkov
Panevėžio muzikinio teatro orkestras, vyr. dirigentas E. Pehk
Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos tautinių instrumentų ansamblis

Kai žmogus į Paukštį grįžo,

Paukštis gi – į Žmogų ėjo.

Iškilių menininkų Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos sukurta opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“ atskleidžia subtilias poetines žodžio galias, gaivališką gamtos ir meilės jėgą, muzikos grožį ir tautos istorijos svarbą. Valstiečių dainiaus Strazdelio (Antano Strazdo-Drazdausko) paveikslas, išaugęs iš sparnų metaforos, paukštiškos poeto pavardės ir savitos jo asmenybės režisieriaus Jono Vaitkaus kuriamame spektaklyje transformuojamas į Žmogaus-Paukščio personažą. Spektaklyje įvairiais raiškos, šokio, folkloro elementais, tradicinėmis giesmėmis kalbama apie vyro ir moters suartėjimą, dvasios gelmes, ribas tarp gamtos ir žmogaus, būties prasmę.

2023 metų rudenį „Strazdas – žalias paukštis“ atgimė gimtajame Broniaus Kutavičiaus mieste, Panevėžio muzikiniame teatre. Spektaklį, kaip ir pirmąjį kartą, pastatė režisierius Jonas Vaitkus. Šį kartą opera-poema skamba gyvai, be garso įrašų. Muzikos vadovas – talentingas jaunosios kartos dirigentas Imantas Jonas Šimkus.

Pirmiausia Sigitas Geda parašė poemą „Strazdas“ (1967), vėliau kompozitorius Bronius Kutavičius – neįprastą oratoriją, vadindamas ją „garsų drama“, vėliau pervadinęs į operą-poemą „Strazdas – žalias paukštis (1980), o Jonas Vaitkus, remdamasis šiais kūriniais Kauno dramos teatro scenoje 1984 metais sukūrė nepamirštamą apeiginį, sakralinį reginį. 1990-aisiais sukurta kinematografinė spektaklio versija. Anų metų „Strazdas“ tarytum kvietė atsitraukti nuo „politikos“ į grynojo meno sferą ir pasinerti į lietuvių liaudies meno bei tradicinio Rytų teatro estetinius principus siejančią rafinuoto grožio vaizdų tėkmę.

Valstiečių dainiaus Strazdelio (Antano Strazdo-Drazdausko) paveikslas, išaugęs iš sparnų metaforos, paukštiškos poeto pavardės ir savitos jo asmenybės režisieriaus Jono Vaitkaus transformuojamas į Žmogaus-Paukščio personažą. Beje, originali Strazdo asmenybė ir darbai įkvėpė ne vieną lietuvių menininką puikiems darbams. Muzikos mylėtojai puikiai žino ir Vytauto Kernagio kūrinį pagal tą pačią Gedos poemą „Strazdas“.

Broniaus Kutavičiaus kūryba apima platų kultūrinį kontekstą, atidengdama amžių glūdumoje skendinčius tautų istorijos ir priešistorės klodus, materializuodama grynuosius mitinės ir religinės sąmonės archetipus. Darnios, kartais net komplikuotai suręstos jo garsų sistemos visada alsuoja gyvybe, jausmo jėga. Kutavičiaus kūryba įveikė nepasitikėjimo ir publikos atšiaurumo šiuolaikinei muzikai barjerą. Kompozitorius laisvai disponavo įvairiausiomis šiuolaikinės kūrybos priemonėmis, tačiau reikšmingiausia, didžiausią įtaką stiliui turėjo Šiaurės Rytų Lietuvoje paplitusių unikaliųjų sutartinių polifoninė pasikartojančios balsovados technika. Tai buvo sąmoningas „posūkis“ į pagonybę, beje dvasiškai artima ir Gedos kūrybai.

Geda modernizavo lietuvių poeziją, Kutavičius tapo muzikos atsinaujinimo simboliu. Jų bendri kūriniai – kanoniniai lietuvių modernaus meno ženklai, suformavę ir naują reiškinį – pagonišką avangardizmą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.