ČIURLIONIS IR VIENINTELIAI

XXV KOMPOZITORIŲ E. GRIEGO IR M. K. ČIURLIONIO MUZIKOS FESTIVALIS

Atlikėjai:
KAUNO MIESTO SIMFONINIS ORKESTRAS
Vyr. dirigentas Constantine Orbelian (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas

Solistas
PETRO BONDAR (fortepijonas)

Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS

Programoje:
Robert Schumann – Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 54
Edvard Grieg – Simfonija c-moll, EG 119
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – Simfoninė poema „Miške“

Greta vieno iš svarbiausių neprilygstamojo lietuvių romantiko ir simbolisto M. K. Čiurlionio simfoninės muzikos pavyzdžių klausytojai šiame koncerte turės retą progą išgirsti vienintelį R. Schumanno koncertą fortepijonui bei orkestrui ir vienintelę išlikusią E. Griego simfoniją c-moll.

Simfoninė muzika visuomet traukė M. K. Čiurlionį: jos klausėsi koncertuose, studijavo partitūras ir pats mokėsi orkestruoti. Kompozitorius sukūrė dvi simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, tačiau taip ir neturėjo progos jų išgirsti. 1901 m. sukurta simfoninė poema „Miške“ yra pirmasis jo simfoninis kūrinys. Kaip rašė muzikologas Vytautas Landsbergis, „psichologiškai Čiurlionio poemoje vyrauja nuotaika; ne veiksmas, o ypatinga emocinė būsena. Kintanti muzikos laiko tėkmė, tai stabtelėjanti, tai vėl puolanti pirmyn, padeda kompozitoriui išryškinti tam tikras faktūras ir komponuoti dramą. Jos veikėjai – jausmai, judėjimas. Vaizdai tarytum įvairūs, o judėjimas iš esmės tik dvejopas: rimties būsena ir nerimo, polėkio intencija“.

E. Griego genialumo paslaptį iš dalies galima paaiškinti tuo, kad jis intuityviai atpažino tai, kas norvegiška, tikra ir žavinga. Jo įtaka norvegų kompozitoriams bei kitų šalių žmonių požiūriui į Norvegiją buvo ir tebėra neprilygstama. 1867 m. sukūręs savo pirmąją ir vienintelę simfoniją kompozitorius ant partitūros užrašė „niekada neturi būti atliekama“. Tyrėjai teigia, kad toks savikritiško kompozitoriaus sprendimas susijęs su jo tautiečio Johano Severino Svendseno pirmosios simfonijos premjera, nes E. Griegas jautėsi esąs prastesnis, ne taip gerai savo kūryba perteikiantis šiaurietiškąjį koloritą. Po kompozitoriaus mirties rankraštis atiteko Bergeno viešajai bibliotekai, kuri daugiau nei šimtmetį ištikimai vykdė paskutinę kūrėjo valią. Tik dėl šaltojo karo situacija netikėtai pasikeitė: sovietų muzikai gavo rankraščio fotokopiją, o dirigentas Vitalijus Katajevas 1980 m. gruodžio mėn. pirmą kartą, be Norvegijos sutikimo, atliko visą simfoniją, kuri buvo transliuojama radijo bangomis. Norvegai reagavo žaibiškai ir netrukus susigrąžino savo nacionalinę teisę: jau 1981 m. Bergeno filharmonijos orkestras šį kūrinį atliko gyvai.

1845 m. užbaigtas vienintelis R. Schumanno koncertas fortepijonui – vienas brandžiausių šio kompozitoriaus kūrinių. Pirmoji koncerto atlikėja Clara Schumann po premjeros rašė: „koks išradingas, koks įdomus nuo pradžios iki galo, koks šviežias, kokia darni visuma!“ Pagyrų negailėjo ir to meto kritikai: „kūrinyje išvengiama įprastos žanro monotonijos, su didele meile ir kruopštumu atliekama orkestro partija, kuri yra akompanuojanti, nesumenkinanti fortepijono partijos įspūdžio ir išsauganti abiejų partijų nepriklausomybę.“ Kūrinys tapo vienu plačiausiai atliekamų ir įrašinėjamų romantizmo laikotarpio fortepijoninių koncertų. Įrašuose jis dažnai skamba kartu su toje pačioje tonacijoje parašytu E. Griego koncertu fortepijonui. Gali būti, kad E. Griegas, kurdamas savąjį koncertą, naudojosi R. Schumanno opusu kaip pavyzdžiu, nes šie kūriniai turi išties daug sąsajų.