ORFĖJAS, EURIDIKĖ | Muzikos ir šokio performansas | Vilnius

Muzikos ir šokio performansas

Pagal Antikinės Graikijos Orfėjo ir Euridikės mitą, remiantis naujausiomis fizikos idėjomis apie laiką.

Spektaklio kūrybinė grupė:
Kompozitoriai | Jūra Elena Šedytė, Albertas Navickas
Choreografas | Martynas Rimeikis
Libreto autorius | Rimantas Ribačiauskas
Atlikėjai | Lora Kmieliauskaitė, Arnas Kmieliauskas (šiuolaikinės muzikos ansamblis „Twenty Fingers Duo“)
Šokėjai | Oleksandra Borodina, Mantas Ūsas
Šviesų dailininkas | Arvydas Buinauskas / AB light
Kostiumų dailininkas | Juozas Valenta
Vizualinė komunikacija | Lauryna Narkevičiūtė
Prodiuseris | Tarp tylos

2023 metais šis spektaklis buvo įvertintas keturiomis „Auksinių scenos kryžių“ nominacijomis – už muziką, choreografiją, pagrindinio vaidmens atlikimą ir šviesų dizaino sprendimus. Ansamblis „Twenty Fingers Duo“, atlikęs muziką šiame performanse, šiais metais pelnė Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją.

Laikas. Kodėl jį skaičiuojame vienodai, bet jaučiame skirtingai? Ar mes egzistuojame jame ar jis – mumyse? Kodėl skirstome jį į praeitį, dabartį ir ateitį?
Knygoje „Laiko tvarka“ žymus italų fizikas Carlo Rovelli vieną po kito griauna nusistovėjusius mitus apie laiką – parodo jo subjektyvumą, kvestionuoja dabarties egzistavimą. Anot autoriaus, kvantinės fizikos lygtys rodo, kad „esminiuose pasaulio mechanizmus aprašančiuose dėsniuose skirtumo tarp praeities ir ateities – tarp priežasties ir padarinio, tarp atminties ir lūkesčio, tarp graužaties ir intencijos – nėra.“

Įkvėpti šių idėjų apie laiką, šiuolaikinio baleto „Orfėjas, Euridikė“ kūrėjai įlieja jas į vieną populiariausių Antikinės Graikijos pasakojimų – Orfėjo ir Euridikės mitą. Daugumai žinomas mitas pasakoja apie Orfėjo kelionę gilyn į mirties karalystę Hadą, kur jis savo dainomis įtikina požemių valdovus grąžinti jam mirusią žmoną. Orfėjas atgauna Euridikę su sąlyga, kad išsivesdamas ją iš požemių karalystės neatsigręš. Paskutinę minutę atgal mestas žvilgsnis ir Euridikės grįžimas į požemį – antroji jos mirtis, – iki mūsų dienų yra viena liūdniausių išsiskyrimo akimirkų visoje Vakarų civilizacijos kultūroje.

Šioje mito interpretacijoje Orfėjas įkūnija mums įprastą, matuojamą ir jaučiamą laiką, o Euridikė – tai, ką Rovelli apibūdina kaip „keistą ir svetimą pasaulį, bet vis dėlto mūsų pasaulį. Lyg pasiekus viršukalnę, kur vien uola, sniegynai ir padangė. Esmišką pasaulį, skleidžiantį sausą, vaiskią ir nejaukią šviesą“. Orfėjo kelionė pas Euridikę tampa kelione gilyn į belaikiškumą, o jų grįžimas atgal ir išsiskyrimas ant urvo slenksčio simbolizuoja mūsų juslių ribojamas galimybes suvokti Euridikės pasaulį – pasaulį už laiko.

Finansuoja - Lietuvos kultūros taryba.