DŽIAUGSMO UPĖ

Atlikėjai:
LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius

Solistas
ALEXANDER PALEY (fortepijonas, Lietuva-JAV-Prancūzija)
Dirigentas GINTARAS RINKEVIČIUS

Programoje:
I d.
Anton Rubinstein – Koncertas fortepijonui Nr. 1 e-moll, op. 25
II d.
Ludwig van Beethoven – Simfonija Nr. 7 A-dur, op. 92

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, kartu su fortepijono virtuozu Alexanderiu Paley‘umi šį sezoną pristato išskirtinį koncertų ciklą, kuriame skambės vieno žymiausių XIX a. pianisto, kompozitoriaus ir pedagogo Antono Rubinsteino (1829–1894) koncertai fortepijonui ir orkestrui. Kauno filharmonijos klausytojai turi progą išgirsti net du šio ciklo koncertus. 

 Žydų šeimoje Moldovoje gimęs A. Rubinsteinas pirmąsias fortepijono pamokas gavo iš mamos. Kiek vėliau jį išgirdo ir ėmė mokyti žymus pianistas ir pedagogas Alexanderis Villoingas. Būdamas 9-erių A. Rubinsteinas jau surengė pirmuosius viešus pasirodymus, o sulaukęs 11-os Paryžiuje koncertavo Frédéricui Chopinui, Franzui Lisztui ir Felixui Mendelssohnui. 1854 m., būdamas 24-erių, A. Rubinsteinas surengė keturis metus trukusį koncertų turą Europoje, kurio metu labai greitai įtvirtino savo kaip visiškai subrendusio pianisto virtuozo ir plačiai vertinamo kompozitoriaus vardą. Ignazas Moschelesas po vieno iš šio turo koncertų rašė tai, kas vėliau tapo visuotine nuomone apie A. Rubinsteiną: „Savo galia ir atlikimu jis nepavaldus niekam.“

 Šį vakarą A. Paley‘us atlis Pirmąjį kompozitoriaus koncertą, dedikuotą pagrindiniam A. Rubinsteino fortepijono mokytojui A. Villoingui. 1850 m. parašytas koncertas laikomas tradiciškiausiu iš visų penkių, tačiau kartu išlaiko A. Rubinsteinui būdingą fortepijono linijos virtuoziškumą.

 Antrojoje koncerto dalyje skambės Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Septintoji simfonija. 1813 m. Vienoje įvykusi kūrinio premjera nepaliko abejingų – simfonija kritikų buvo vadinama „viena iš melodiškai turtingiausių, patraukliausių ir suprantamiausių“ L. van Beethoveno simfonijų. Septintoji simfonija yra ryškus L. van Beethoveno gyvybingumo pavyzdys – nepaisant kompozitoriui gresiančio apkurtimo, kūrinys persmelktas neblėstančio entuziazmo ir optimizmo.